Apie Tėvynę ir „Tėvynei“

„Patriam amamus et defendimus“(lot. Tėvynę mylime ir giname) – senas kaip pasaulis, atrodo, posakis, nepraradęs savo aktualumo ir Lietuvoje. Argi ne su tokiu įkvėpimu, ar ne ryžtingai, garbingai širdies ir vilties vedami mes, mūsų giminaičiai, artimieji, draugai, tautiečiai iškovojome savo valstybės, Tėvynės nepriklausomybę? Atrodo, taip. O kaip šiandien? Ar vertinam, tą, ką turim? Ar džiaugiamės? Ar minim valstybės gimtadienius? Ar didžiuojamės? Apie tai ir tai, kas plika akimi nematoma, kovo 11-ąjai artėjant, kalbėjausi su jau bene tradicinio renginio senbuviais. Renginys tas – koncertas „Tėvynei“. Senbuviai – jau dešimt metų, švenčiantys ir dovanojantys šventę „Tėvynei“ scenoje grupių „Obtest“ ir „Diktatūra“ muzikantai.

„Didžiuokis, jog esi lietuvis/Iškelk galvą - nebūk paniuręs“ (Diktatūra). Labai panašios idėjos vedami prieš dešimt metų „Vorai MC“ surengė koncertą didžiai ir iškilmingai datai paminėti. Vėliau koncertus rengė kasmet. Trumpai apie tai:

Sadlave: Nei vieni motociklininkai nieko panašaus nepadarė – „Vorai“ padarė. Kažkada už savus pinigus (berods, buvo daugiau nuostolio, nei pelno). Patys apsaugoj, patys prie durų, ir savą aparatūrą suvežiojo, kas kokią turi. „Geležiniam kably“, mažoj salėj, daug žmonių, daug grupių. Be honorarų. Alus. Idėja. LIETUVA. Trys pagrindiniai komponentai sprogstamojo mišinio (šypsosi - aut. past.). „Vorų“ patriotinė kryptis – labai geras žingsnis ir labai laiku.

Pinčiukas: Koncertų tada trūko ir visi buvom vieningi. Dabar kitaip. Nors, jeigu žmonėm būtų neįdomu, grotume gal net ne „Kablio“ salėj, o dar kažkur Vievy, kur penki žmonės ateitų (ironizuoja – aut.past.). Kaip ir viskas, kaip ir visur: pradžia nuo mažo „taškiuko“, vis tolyn, platyn, buvo pradėta po truputį...

Sadlave: Renginys įgavo pagreitį ir mastas išaugo. Organizatoriai leido sau atvežti tikrai garsias grupes, surinko daug daugiau žmonių. Štai pernai – didžiausias renginys (dešimtas festivalis). Džiugu, kad žmonių susirinko labai daug ir grupės – „rimto kalibro“, didžiulė scena. Smagu. Šiurpas per nugarą ėjo. Nors ir „Kably“ buvę gerai. Ohhh... Gal parodysim šiemet per koncertą tų metų video (akys bylojo apie prisiminimus, bet, vargu, ar parodys, nors būtų įdomu – aut.past.).

Kovo 11 viena svarbiausių švenčių Lietuvai. Žinom, vakare grojat „Tėvynei“, o kaip šią svarbią datą minit dienos metu?

S: Kažko mes ypatingo nedarom, sveikinam draugus, vieni kitus su šia švente.

Tai gi pasakok, nuo „Adomo ir Ievos“, pirmiausiai iškeliu vėliavą... Ne?

S: Kai gyveni daugiabutyje, matai, kaip vėliava jau plevėsuoja. Būna kartais su šeima šventiniai pietūs, per televiziją istorinės patriotinės laidos – įdomu pasižiūrėt, vaikam parodyt. O kažko labai ypatingo... ne... į masinius renginius nevaikštau. Vakare man garbė pagrot tokiam renginy žmonėm, kurie atėjo švęst tokiu būdu, ir aš ant scenos švenčiu šią šventę.

P: Dieną reikia pasiruošti koncertui, paruošti aparatūrą, parepetuoti. Tądien negaliu atsipalaiduot. O kai pagroju, atsigeriu alaus ir važiuoju namo.

Ei, ar neatrodo tai tiesiog eilinis koncertas eilinę dieną?

P: Ne. Todėl, kad nuotaika kita. Ypatinga būsena. Gera viduj. Kažkas yra. Taigi šventė – ne paprastas koncertas.

S: „Tėvynei“– išskirtinis koncertas. Būtent tą dieną, tokiu būdu, minim valstybės sukaktį. Ateina daug žmonių, kuriems galbūt nėra labai svarbi čia grojama muzika, svarbi pati šventė, svarbus sambūris. Ypatinga šventė; ypatingas koncertas; ypatinga nuotaika.

O kaip manot, tautinė patriotinė dvasia jaučiama šiandien Lietuvoje?

S: Viskas tvarkoj su patriotizmu Lietuvoj. Kartais gal jis perlenkiamas, kartais gal kai kuriems žmonėms nusispjaut, jei jie plačių kosmopolitinių pažiūrų. Patriotizmas – meilė savo kraštui. Tai nėra uniformos, nėra vėliavėlės, nėra skanduotės... Meilė savo kraštui (visom prasmėm) – labai gilus dalykas. Dažniausiai tai gali atsispindėti nelaimės atveju, kada pasimato, kas yra patriotas, kas ne. O kaip kitaip paskaičiuoti? Kiek žmonių atėjo į kanklių koncertą ar kiek sugiedojo Tautinį himną? Nepaskaičiuosim gi...

P: Sunku pasakyt dėl to, kad žmonės skirtingai supranta, turbūt, tą patriotizmą: kai kam patriotizmas – gerai pavalgyt, ir sakys tas, kad „esu patriotas, dėl to, kad valgau lietuviškus agurkus“. Iš tikrųjų, manau, kad patriotizmas pas mus – labai silpnas ir dėl ekonominių, politinių priežasčių, dėl to auklėjimo kitokio (spėjam, švietimo sistemos – aut. past.), dėl žmonių požiūrio... Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, viskas buvo tokiam pakilime – tai, ko norėjom, tai, ko laukėm (prisimenu, tada tauta buvo vieninga, nors viską mačiau dar vaiko akimis). O po to visa tai geso ir laikosi dabar ant vienetų žmonių. Ir nei per televiziją, nei per radiją, spaudoj aš nematau sveiko patriotizmo – žiniasklaidoj iškreipiama patriotizmo sąvoka. Patriotai tampa piktais naciais grasinančiais iš visų kampų. Kartais, ir trispalvę iškėlęs, gali būti pavadintas „naciu“. O kiek valstybinių švenčių metu valdžios vyrų sako kalbas iš širdies dėl to, kad svarbi šventė? Kiek jų kalba tam, kad reikia, kad pareiga, darbas toks, tiesiog darbas kaip kad padavėjos štai – priimt užsakymą...

Pinčiuk, parodykim truputėlį dėmesio „Diktatūrai“. Kur buvot dingę metus: ar nebuvo pranašingas jūsų prieš pora metų išleistas albumas „Neliksim užmiršti“? Net teko girdėt, jog kai kurie grupės nariai, krizės išsigandę, užsieniuos laimės ieškojo...

P: Tai, kad mūsų niekas grot nekviečia (juokauja – aut. past.). Iš tikrųjų, pagrindinė problema – būgnininkas (jis tai yra, tai vėl nėra). Jeigu grotume negyvai ir „balabanintume“ kaip popso scenoj, tai tas būgnininkas nieko nereikštų, bet tokioms grupėms kaip mes, na sunkiom visom, kiekvienas grupės narys svarbus – vienas žmogus labai daug reiškia. Dėl užsienio... kad niekas nelakstė. Kaminas buvo mėnesiui išvykęs pabandyt. O negrojam, pasikartosiu, tai tik dėl būgnininko. Kad krizė – tai bala nematė. Kam dabar lengva? (Beje, Pinčiukas užsiminė, kad „Diktatūra“ planuoja dar ne vieną albumą išleisti ir niekur nesiruošia skirstytis, artimiausi planai: akustinis ir grupės penkiolikmečio koncertai – aut. past.).

„Diktatūra“ ir „Obtest“, be jūsų „Tėvynei“ neįsivaizduojamas. Ar ruošiat specialią programą „Tėvynei – dvidešimtmetis“. Ko tikėtis? Ko laukt?

P: Apie būgnininką jau kalbėjau, tai artėjančiam koncertui ypatingo... kaip ir neparuošim. Tikėkitės gerų senų dainų, bet ne tų (politnekorektiškų – aut. past.). Šiaip visą laiką mes stengiamės atlikti dainas, tam tikrus momentus, kad jie neskambėtų taip, kaip skamba įrašuose, kad būtų skirtumas tarp namuose klausomos muzikos ir atliekamos koncerte. (Puse lūpų prasitarė, kad bus ir naujų minčių, šis tas skambės kitaip, kas, neatskleidė).

S: Dvidešimt metų mūsų valstybei ir mes džiaugiamės, su malonumu norim tai išrėkt ant scenos! Ir visada stengiamės paruošti kažką... nustebinti žiūrovus, kartais senai grotais kūriniais... Pasiruošim. Tikrai. Tikėkitės staigmenų.

Kovo vienuoliktosios koncerte grojat nuo pat pirmojo koncerto. Akcentas mūsų pašnekesio pabaigai: ar būta nepamirštamų akimirkų?

P: „Tėvynei“ – toks renginys, kad nieko nereikia ypatingo įsimint, tiesiog reikia dalyvauti. Tai šventė. Valstybines šventes turim švęst, dainuot, linksmintis, džiaugtis. Tiesa, jei būčiau salėj ne kaip muzikantas, galbūt daugiau ką nors įsiminčiau. Kai groju, reikia pasiruošti, padaryti taip, kad būtų gerai, kad nenuvilčiau tų žmonių, kurie atėjo. Galų gale „Tėvynei“ – jau tradicija, o tradicijų reikia laikytis.

S: Su įsimintinom akimirkom labai sunku yra... ( juokiasi – aut. past.) iš koncertų (vis dar kikena, gal apskritai nieko neatsimena?) hmmm... neatsimenu nieko... ta prasme, negaliu nieko išskirt – vientisas šleifas. Na... (susikaupia) mums garbė kartu tokiu būdu atšvęsti kovo 11-ąją nepamirškim, kad tai labai svarbi šventė, mūsų valstybės šventė. Galimybė kartą per metus pabusti iš sapno, kuris mėgsta užliūliuoti, paskandint žmones kažkokioje depresijoje, nevilty. O čia gali nubust ir pamąstyt dar kartą apie praėjusius metus, apie ateinančius. Gal ne viskas taip blogai? Pagalvot, ar viską Tu, žmogau, padarei, kad būtų geriau? Tai – tikras patriotizmas. Todėl negalima pamiršt, tokiais momentais susirinkt – labai sveika. Labai džiaugiamės, kad yra toks renginių ciklas – tęstinis festivalis ryškia kryptimi.

Pokalbį abu vyrai užbaigė įkvepiančiom patriotinėm mintim. O man noris prabilt Obtest dainos žodžiais: „Tvirti kaip siena stojam iš kartos į kartą/Mes buvom, esame ir liksime visiems laikams“. Tautieti, iki pasimatymo jau labai greitai „Tėvynei – dvidešimtmetis“!

Aušra Kudirkaitė