Pokalbis su Šarūnu Mačiuliu apie motociklus, koncertus ir patriotizmą

Kiek daugiau negu savaitė liko iki tradicinio koncerto „Tėvynei“, skirto Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui, kurį organizuoja motoklubas „Vorai MC“. Dvyliktą kartą iš eilės rengiamas koncertas pasižymės grupių ir muzikos stilių įvairove. Šiemet pirmą kartą (bet ne pirmą kartą „Vorų MC“ organizuojamuose renginiuose) gros ir legendinė prieš ketvirtį amžiaus muzikinę karjerą pradėjusi grupė „Poliarizuoti stiklai“. Ta proga nusprendėme pakalbinti grupės vokalistą Šarūną Mačiulį.

Pats šiandien nevairuojate – akys nebeleidžia, o ar toks noras apskritai buvo? Jei taip, tai ką norėjote vairuoti – automobilį ar motociklą? Ar gerai taip, kaip yra?

Iš tikrųjų, gal iš šalies atrodys keistokai, bet visą gyvenimą iki šiol gana sėkmingai išsisukdavau be nuosavo automobilio. Į koncertus veždavo transportas, o ir po jų anksčiau baliukai užsitęsdavo iki paryčių. Dabar dėkoju likimui, kad nesėsdavau prie vairo. Jaunystėje turėti automobilį buvo labai brangus malonumas, o dabar jau negaliu dėl prasidėjusios glaukomos: pastebėjau, kad vienos akies matomas akiplotis sumažėjo. Kasdieniniame gyvenime tai netrukdo, bet vairuoti automobilį tikrai nesiryžčiau ir kitiems nepatarčiau. Žinoma, yra gudruolių, siūlančių tyliai nusipirkti tą malonumą. Trumpai pavairuodavau automobilį, nes kaip technologijų mokytojas kartu su diplomu įgijau teisę būti ir B ir C kategorijų vairavimo instruktoriumi. Yra puiki alternatyva – dviratis. Greitis čia visiškai kitas, taigi ir reakcijos tokios nereikia, o ir daugybę kitų privalumų surandu. Vilniuje jau nemažai dviračių takų, o pastatyti dviratį tinka bet kuris medis ar namo siena, kuras nekainuoja. Vienu žodžiu, radau savo transporto priemonę.

Grupė groja labai seniai, tačiau kaip atsitiko, kad tik dabar „patraukė ant baikerių“? Praėjusių metų „Viduržiemis“, dabar koncertas „Tėvynei“.

Baikeriai – mūsų draugai visą gyvenimą. Baikerių renginiuose jaučiamės kaip niekur kitur labai komfortiškai ir „savo lėkštėje“. Neįsivaizduoju, kaip atrodytume kokioje nors „Madų infekcijoje“.

Kalbant apie klubą „Vorai MC“, bendravimas prasidėjo pernai per „Viduržiemį“, kai mus pakvietė Slibinas, išgirdęs mus koncertuojant „Alaus namuose“. Vėliau pabendravus su kitais klubo nariais paaiškėjo, kad daugelį jų pažįstame ir iš ankstesnių pasirodymų baikerių šou – Tauragėje, Ukmergėje, Kaune, Trakuose.

Iš pradžių kai kurie grupės nariai nerimavo, gal bendravimui bus kliūtis toks didelis amžiaus skirtumas ir skirtingi požiūriai į gyvenimą, bet viską išsprendė muzika – pasirodymas pavyko kuo puikiausiai ir visi skirtumai pasiliko kažkur labai toli.

Ką apie tai mano kiti grupės nariai? Gal kuris iš jų važinėja?

Visi kiti grupės nariai – automobilininkai su stažu. Gitaristas Arvydas Skernevičius yra vieno baikerių klubo narys. Pernai jis dalyvavo didžiuliame motociklų žygyje per dykumą Stambulas–Damaskas–Stambulas. Iki šiol dar kupinas įspūdžių. Pasakoja ir pasakoja.

Koks asmeniškai tamstos požiūris į važinėjančius motociklais?

Su dideliu pavydu palydžiu praskriejančius motociklus. Kiek pažįstu baikerių, tai galiu pasakyti, kad absoliuti dauguma jų puikūs žmonės, svajokliai, laisvamaniai ir labai garbingi žmonės. Tai yra labai nuostabu, kai žmones suburia bendri interesai, pomėgis technikai ir rokui. Neteko sutikti nė vieno popso mėgėjo baikerio.

Kodėl buvo nuspręsta dalyvaut koncerte „Tėvynei“?

Patriotiniuose renginiuose dalyvaujame ne pirmą kartą. Atmintyje įsirėžė 1991 m. rugsėjo 1 d. koncertas prie Seimo sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos proga. Dabartinė situacija Lietuvoje sunki, roko muzika padeda žmonėms išsikrauti neigiamas emocijas ir pasisemti tvirtybės. Šiandieninėje situacijoje manau popkoncertas atrodytų tarsi pasityčiojimas iš žmonių.

Koncertui bus paruošta kokių naujų dainų ar tik senas repertuaras?

Koncerte grosime specialią programą. Joje liūto dalį sudarys mūsų „sunkioji artilerija“: sunkesnio pobūdžio dainos, bet būsime nesuprasti, jeigu negrosime „Medžiai be lapų“. Todėl įtrauksime ir senus legendinius šlagerius. Galutinai apsispręsime tik prieš pat išeidami į sceną.

Kokios publikos reakcijos tikimasi? Juk „Poliarizuotų Stiklų“ muzika ne tokia kaip „Diktatūros“ ar „Thundertale“. Nebaisu, kad nepriims? Ko tikimasi iš koncerto?

Tikimės gero „tūso“. Publika visada yra puiki ir muzikos stilių „poliarizacija“ duoda kaip tik gerus rezultatus. Per šiuos paskutinius pusantrų metų, kai vyksta mūsų „atgimimas“, pajutome, kad publika priima mus labai šiltai ir su didžiule pagarba, todėl mums telieka nenuvilti jų ir „driokstelėti“ visa jėga. Tikimės, kad aparatūra neapvils ir garso užteks.

Kas jums, vyresnės kartos žmonėms, yra Tėvynė? Tėvynė šiandien ir prieš 20 metų – kokių skirtumų matote? Ką reiktų žinoti/įvertinti dabartiniams 20-ečiams?

Tėvynė mums yra šventa. Pradėjome veiklą prieš 25 metus ir matėme, kaip ji keitėsi, kaip tapo nepriklausoma, kaip augo, brendo. Deja, greta daugybės teigiamų dalykų gavome ir nemažą šaukštą deguto. Savo muzika norime išjudinti žmones būti aktyvius piliečius ir drąsiai dalyvauti valstybės gyvenime.

Ką galite pasakyti apie tradicinį „Vorai MC“ organizuojamą koncertą „Tėvynei“?

Dėl objektyvių priežasčių netekdavo dalyvauti ankstesniuose renginiuose, bet iš atsiliepimų suprantame, kad tai renginys patriotiškai nusiteikusiems Lietuvos gyventojams. Manome, kad mūsų gyvenimiška patirtis ir autoritetas duos koncertui reikiamą kryptį ir neleis nukrypti į kraštutinumus. Taip pat raginčiau visus neduoti papildomų progų Lietuvos valstybingumo priešams trukdyti auginti ir puoselėti mūsų gležną atgimusios Nepriklausomybės daigelį.

Dėkui už pokalbį ir iki susitikimo koncerte

Nuotraukos iš asmeninio dainininko archyvo

Kalbėjosi V. Misevičius